Puikus Azijoje restauruotos vespos pavyzdys.

Piaggio gamykla per visą istoriją niekada negamino motorolerių vespa nudažytų dviem spalvomis, todėl pamatę tokį motorolerį, turėkite omeny, jog pastarasis yra perdažytas ar, tiesiog, atgabentas iš Azijos.  Gaila, tačiau Europoje niekas nenaudoja tokio motorolerio dažymo stiliaus, nes europiečiams rūpi išlaikyti autentiškus motorolerius. Spidometrai esantys Azijoje restauruotose vespose dažniausiai rodo mažą ridą ir atrodo kaip nauji. Taip pat kai kuriuose spidometruose yra parašytos raidės DRA, vietoje ORA, kas reiškia km per valandą. Pastarieji spidometrai leidžia vandenį ir prirasoja iš vidaus. Azijoje restauruotoms vespoms būdingas daugybės chromuotų aksesuarų naudojimas, tokių kaip papildomi lankai ant priekinių sparnų, bei Piaggio chromuotas ženkliukas. Tokie aksesuarai Piaggio salonuose kainuodavo tikrai didelius pinigus, pastarieji aksesuarai yra dedami beveik ant kiekvieno motorolerio.

Nuotraukose yra pažymėti skaitmenys, pagal kuriuos pabrėšiu keletą požymių, pagal kuriuos galėsite įsitikinti Azijos šalių restauracijos būvimu:

1. Stovėjimo kojelės geltoni guminiai „batai“, tokių Piaggio niekada negamino, o be to, jų neįmanoma gauti naujų Europos parduotuvėse. Tai tikras Azijos restauracijos požymis, kuris pirmiausia rėžia akį. Restauruojantys motorolerius žmonės irgi nesnaudžia, jie jau sužinojo, jog tai netinkama dalis restauracijai, todėl stengiasi nebenaudoti tokios spalvos stovėjimo kojų „batų“.

…tęsinys  rytoj…

Požymiai, pagal kuriuos galima pažinti neteisingai restauruotą vespą nuolat kinta, mat patys restauratoriai stengiasi taisyti savo klaidas.

Puikus Azijos šalių darbas, iš pažiūros panašu, jog vespa nauja?!

Iš pirmo žvilgsnio Azijos šalyse restauruotos Vespos sukuria gana rimtą įspūdį, tačiau yra keletas rimtų faktų paskelbtų internete, leidžiančių daryti prielaidą, jog tokios vespos tik iš pažiūros yra puikios. Panaršęs interneto platybes radau keletą nuotraukų, kaip tokios vespos yra pakuojamos ir siunčiamos į užsakomąsias vietas.

Dauguma pardavėjų, užsiimančių senovinių vespų restauracija, žada, jog motoroleriai yra idealiai sutvarkyti, puikios techninės būklės. Pardavėjai sudėję nuotraukas, leidžiančias entuziastams susikurti bendrą vaizdą, kokiomis sąlygomis, kokie procesai yra daromi restauracijos procese. Jei tikėti tuo, kas parašyta, tie motoroleriai yra restauruojami iki tokio lygio, kokio nepasiekdavo Piaggio gamykla, kai motoroleriai riedėjo konvejerine gamyba.

Azijos šalyse restauruotų vespų privalumai, kuriuos publikuoja pačios restauracijos įmonės ar namūdininkai:

• Vespos yra pilnai restauruotos.
• Iki 98% detalių yra keičiamos naujomis.
• Gausi papildoma komplektacija, kuri originalams kainuodavo brangiai.
• Motorolerių varikliai yra visiškai nauji, testuojami ir patikimi.
• Motoroleriai gali būti nudažyti pasirinkta spalva.
• Galima užsisakyti sau patinkančius aksesuarus už mažą papildomą mokestį.
• Siuntimas į daugelį pasaulio šalių kainuoja tik 300 litų.

Atsižvelgus į šiuos privalumus, iš pažiūros neblogai atrodantys motoroleriai, pritraukia daugelio akį. Taip pat ir kaina, prašoma už pastaruosius motorolerius nesikandžioja. Ar tai populiaru? Žinoma, daugelis Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojų ėmė ir užsisakė tokias vespas. Ką jie teigia? Visiškas šlamštas. Kodėl? Greičiausiai dėl to, jog pasirinko nepatikimus pardavėjus, neatliekančius savo pasižadėjimų. Dauguma, įsigyjusių tokias vespas, jas apibūdina kaip 150 kilometrų atstumą važiuojančiomis transporto priemonėmis. Daugelis jų teigia, jog variklio kapitalinį remontą, tenka atlikti patiems. Liūdna, tačiau gerų atsiliepimų apie Azijos šalių restauracijas neradau, galbūt gerų žodžių apie tokias vespas savininkai nenori rašyti, arba nusivylusių entuziastų kalbos yra publikuojamos didesnėje interneto dalyje. Bet kokiu atveju, iš pažiūros atrodantys geri motoroleriai turi savų trūkumų:

• Motoroleriai yra restauruojami mažiausiomis sąnaudomis.
• Vespos restauruojamos neatsižvelgiant į modelių ypatumus.
• Naudojamos vespoms netinkamos dalys.
• Vespos realybėje neatitinka eksponuojamos kokybės internete.
• Dauguma internetinių svetainių parduodančių restauruotas vespas nėra patikimos.
• Pinigų grąžinimo ir produkto apkeitimo galimybės yra pateikiamos, tačiau nėra garantijų, jog tai veikia.
• Tokios vespos pakartotina restauracija sudaro apvalią sumą, galinčią nuvilti entuziastus.

Bet kokiu atveju, tokią vespą pirkti rizikinga, juk pardavėjai yra ypač toli nuo mūsų tėvynės, kalbama api pakankamai didelę pinigų sumą, o garantijų – mažoka. Galbūt ateityje, kai internete bus daugiau vietų, kuriose entuziastai aptarinės pastarąsias vespas iš teigiamos pusės ir bus galimybė sužinoti patikimus pardavėjus, galima bus planuoti ir domėtis tokiomis vespomis. Aišku spekuliantų pasitaiko ir Europoje, kurie perka tokias vespas urmu ir pardavinėja jas kaip originalias, todėl būtina žinoti požymius, leidžiančius atpažinti vespą, restauruotą Azijos šalyse.

Vespų gamybos apimtys viršijo bet kokius „Piaggio“ koncerno lūkesčius.

1996 metais Vespa koncernas šventė savo penkiasdešimtmetį, kaip tik tuo metu buvo parduota per 15 milijonų motorolerių vespa. Per pusšimtį metų buvo eksploatuojama nemažai motorolerių, buvo laikai, kai senieji, legendiniai vespos modeliai neturėjo nei kainos, nei išliekamosios vertės. Tačiau šiuo metu situacija apsivertė aukštyn kojom: vespos tapo ypač vertingos, jų restauracija taip pat pasiekė populiarumo viršūnę. Vespų restauracija dažnas pocesas ne tik Europoje, bet ir kitose didžiosiose valstybėse. Motorolerių restauracija yra gana sudėtingas procesas, trunkantis nemažai laiko, reikalaujantis investicijų. Nupirkta senovinė vespa investicijų reikalauja pagal techninę būklę, čia galioja aritmetikos dėsniai – priklausomai kokia kaina sumokėta už motorolerį. Dažnai pirktas senas, sulaužytas, sudėvėtas modelis būna pigesnis už rinkos kainą, tačiau tokie variantai ypač imlūs sąnaudoms.

Įsivaizduokime, jog jūs nusipirkote motorolerį vespa, maždaug 1982 metų už 1850 litų. Visų pirma kyla klausimas, restauraciją atlikinėsite patys, ar atiduosite į meistrų rankas? Atidavę motorolerį meistrams, tikėtina, jog netilpsite į 6000 litų. Darydami visus darbus patys su šiek tiek broko į 4000 litų turėtumėte įtilpti. Bet vis dėl to, Lietuvoje vespų už tokią kainą surasti beveik neįmanoma, o vykti į vespos gimtinę (Italiją) taip pat nėra pigiausias variantas vespos paieškoms. Ką daryti? – eiti į „ebay“ ir įsigyti ten visiškai naujutėlę seno modelio vespą, supakuotą medinėje dėžėje, su įpakuotomis į polietileną sėdynėmis.

Puikiai atrodanti, restauruota vespa.

Restauruotą vespą sunku atskirti nuo naujos.

Kyla klausimas iš kur tos naujos vespos atsiranda? Ar jas tebegamina? Ne, senieji modeliai nėra gaminami, tai – puikiai atliktos restauracijos Azijos šalyse padarinys. Pasak informacinių šaltinių vespos Vietname ar Indonezijoje yra laikomos metalo laužu, jų ten būta tiek daug, jog pastarosios visai nebevertinamos. Panaši istorija buvo maždaug prieš 7 metus Italijoje su senosiomis Fiat 500 mašinomis. Dabar pastarųjų „senienų“ ėmė ir visiem prisireikė. Azijoje motoroleriai yra restauruojami iki tokio lygio, jog mėginama pranokti vespų gamyklos konvejerinės gamybos kokybę.

Kas yra daroma su senuoju motoroleriu paimtu iš gatvės ar savartyno? Pirmiausia motoroleriai yra visiškai išardomi, lieka tik kėbulas ir atskiros dalys. Kėbulas yra smėliuojamas (pašalinami visi senieji motorolerio dažai), padengiamas antikorozine danga ir nudažomas brangiais, kokybiškais dažais, atitinkančiais „Max Mayer “ dažų kodų šifravimo sistemą. Iš esmės motoroleris yra taip restauruojamas, jog nebelieka net menkiausio varžtelio motoroleryje, kuris išduotų tikruosius vespos pagaminimo metus. Visi trosai, variklio dalys ir kita yra tobulai restauruojama arba dalys yra keičiamos naujomis. Seniesiems modeliams dalys yra gaminamos iki pat šių dienų, greičiausiai tai vienintelė transporto priemonė, kurios atsarginės dalys būtų gaminamos tokį ilgą laikotarpį, po pirmojo modelio pasirodymo. Rezultatas – idealios būklės, „nauja“ Vespa Azijos žemyne. Pagalvojus, kiek kilometrų yra nutolusi naujutėlė vespa nuo Lietuvos, kyla klausimas ar tai realu?

Paprastai idealios būklės restauruota vespa Azijos žemyne kainuoja nuo 3650 iki 8500 litų, priklausomai nuo modelio, pagaminimo metų ir motorolerio aksesuarų gausos. Tačiau už tokią kainą jos yra parduodamos ten, norint atsivežti tokį variantą į Lietuvą už transportavimą teks sumokėti 1250 litų, prie viso to reikėtų nepamiršti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) ir muito mokesčio už įvežamą transporto priemonę į ES šalį. Galiausiai gauname gana apvalę sumą – apie 10 tūkstančių litų, už naują legendinį motorolerį vespa. Puiki idėja verslui, tačiau su tokiu verslu Lietuvoje geriau neprasidėti. Kaip minima užsienio senų motorolerių tinklaraščiuose, taip restauruotos vespos dažniausiai plaukia į Jungtines Amerikos Valstijas ar Vakarų Europos šalis.

Vespų restauracijos dirbtuvės Azijos šalyse. Čia nenaudojamų motorolerių itin gausu.

Galų gale, ar tokios vespos yra tikrai patikimas produktas? Juk internetinėse svetainėse yra parodoma tik puiki motorolerio išorė. O kokia yra techninė to motorolerio būklė iš tikrųjų? Internete verda nemažai kalbų, yra paršyta keli straipsniai, kaip žmonės gauna tas puikiąsias vespas medinėse dėžėse ir nusivilia jų kokybe. Kalbama, jog tik vizualinė motorolerio būklė yra restauruojama, dėl estetinio vaizdo, o motorolerio variklis yra sutvarkomas taip, kad „važiuotų“. Vienas JAV tinklaraščio apie vespas savininkas ėmė ir nusipirko tokią vespą „ebay“ svetainėje. Viskas buvo labai gražu iki tol, kol jis neužvedė variklio. Pastarojo darbas nepatikęs savininkui (nemažai nusimanančiam apie vespas) kėlė įtarimą, jog tai – blogo variklio remonto padarinys. Per keletą dienų išardęs variklį, savininkas rado „dovanų“ alkūninio veleno guolius įklijuotus su epoksidine derva. Gudrus remontas, pigu, paprasta, o motoroleris pardavimo metu puikiai veikiantis, tačiau ne ilgam. Pats savininkas nebuvo nustebęs, nes netikėjo modelio vizualinės būklės ir kainos atitikimu. Per keletą savaičių savininkas motorolerį suremontavo ir pradėjo eksploatuoti. Jo paties komentaras : „vespos pirkimas iš Azijos, tai – katė maiše“. Dar keli pirkėjai internete skundėsi, jog variklio estetinė būklė apgavo juos, nes variklis buvo sudėvėtas nerestauruojamai, o kai kurie variklio varžtai buvo nulaužti ir priklijuoti prie variklio bloko.

Vespos Azijoje nėra vertybė. Kiek daugiau suprantančiam apie vespas, toks vaizdas „griebia už širdies“ .

Iš esmės tai yra normalus pirkimo/pardavimo dėsnis – nematęs prekės gyvai, negali būti įsitikinęs jos kokybiškumu. O, Azijoje, kaip ir visame pasaulyje, kas antram garažui užsiimant pelningu verslu restauruoti vespas, tikrai atsiras keletas, kurie sugalvos kaip pergudrauti pirkėjus, sutaupant naujų motorolerio dalių ar senųjų restauracijos sąskaita.

Žiūrėdami į šias iliustracijas turbūt pagalvojote, ką aš turiu omenyje? Juk Vespa yra motoroleris ir tiek, tačiau po šiomis iliustracijomis slypi atitinkami motorolerių modeliai.  Pirmiausia aptarsiu tai, ką skirstau i tris grupes.

Didelės Vespos – šiai kategorijai priskiriami motoroleriai turintys didelį rėmą (large frame Vespa). Tokie vespos modeliai buvo žymimi raidėmis PX. Šie motoroleriai buvo gaminami ne tik didesniu kėbulu, bet turėjo ir galingesnių variklių gamą: 80, 125, 150, 160, 180, 200 cc.

Vidutinių vespų kategorijai aš priskiriu motorolerius gamintus su mažais kėbulais (small frame Vespa), tačiau turėję galingesnių variklių gamą nei 49cc.  Šioje kategorijoje yra modeliai turėję 90, 125 cc. variklius.

Mažiausių kategorijoje slepiasi visos vespos turėjusios mažąjį kėbulą ir silpną variklį, – 49cc.

Motoroleriai, žinoma, skiriasi ne tik varikliais i kėbulo dydžiu. Skiriasi pagaminimo metai, gamyklinės kėbulo spalvos, komplektacijos ir vairavimo kokybė bei stilius. Reikia suprasti, jog didelis motoroleris turintis tik 80cc variklį yra beveik tokių pat pajėgumų kaip ir mažo rėmo motoroleris, turintis 49cc  varikliuką. Tačiau mažojo rėmo motoroleriai turintys 125cc variklį skrieja keliu.  Na, o motoroleriai su 180 ir 200cc varikliais, jau geriau būtų vadinami motociklais. Mat tokią transporto priemonę patartina vairuoti ypač atsakingai, traukia nereali, patikėkit.

Žinome kuo skiriasi trys kategorijos motorolerių, kokie varikliai buvo komplektuojami atitinkamuose modeliuose, tačiau liko neaišku, kur, kokį modelį pasirinkti? koks tinkamiausias jums?

Miestui dažniausiai renkamasi 49cc mažojo rėmo vespos. Jos ekonomiškos, manevringos, pakankamai galingos ir suteikiančios daug malonumo skriejant siauromis senamiesčio gatvelėmis. Be to, vairuoti šią vespą gali bet kas, mat jai nereikia motociklininko vairuotojo pažymėjimo. Reikia turėti tik miestui skirtą šalmą, kuris dengia tik dalį galvos.

Malonu riedėti miesto gatvėmis su mažąja Vespa.

Užmiesčiui ar ilgesnėms kelionėms užtenka PX80 modelio,  tačiau jei planuojate važinėtis ne vienas, teks ieškotis šiek tiek galingesnio variklio, bent 125cc. Su šiuo varikliu du žmonės motoroleriu keliaus manevringiau. Taip pat motoroleriui bus mažesnis krūvis. Norėdami išsiskirti gatvėje iš kitų motorolerių, ar net mėgindami lenktyniauti su automobiliais, turėsite rinktis 160, 180 arba 200 cc. variklius. Pastarieji varikliai vespai sudaro sąlygas lenkti automobilius prie kiekvieno šviesoforo. Greitis nelygus greičiui, tačiau tokio greičio, kokį pasiekia šios vespos, pilnai užtenka patenkinti vespos savininko lūkesčiams.  Be to, jog tai galingas motoroleris, skriejantis miestu ir užmiesčiu yra mažytė smulkmena, šiems modeliams reikia išsilaikyti motociklininko vairuotojo pažymėjimą.

Kelionėms užmiestyje patartina rinktis kiek galingesnius modelius. Pasirinkus galingesnį didelio rėmo vespos modelį, kelionė neprailgs.

Piaggio Vespa PK50XL

Piaggio Vespa PK50XL antrasis motoroleris, kurį įsigijau, su mintimi susitvarkyti jį. Iš ties motoroleris, kaip ir pirmoji mano Vespa, buvo nevažiuojantis. Užsivesdavo, tačiau nebuvo traukos, sankabos bei kitų smulkmenų, kurios neleido sklandžiai suktis Vespos varikliui. Teko nemažai pavargti, kad ši senutė skrostų vėją be trūkumų. Tačiau tai tik techninė pusė, kurią tvarkiau tik truputį, kad galėčiau įvertinti motorolerio restauracijos naudą ir vertę. Pasirodo motoroleris iš tiesų vertas dėmesio.

Pagal motorolerio techninio nusidėvėjimo lygį, panašu, jog ši transporto priemonė yra nuvažiavusi gana mažai kilometrų, o tai yra vertingas rodiklis Vespai. Surūdijęs kėbulas, daugybės dalių trūkumas nenustelbia noro prikelti šio motorolerio.

Pirmiausia, teks apžvelgti kokių dalių trūksta šiam motoroleriui, tuomet įvertinti kėbulo remonto darbų apimtį bei suskaičiuoti preliminarę sumą pinigų, reikalingą atstatyti motorolerį ir padaryti jį tinkamą eksploatacijai.

Taigi apžvelgęs motorolerį pastebėjau esminių detalių trūkumą: posūkiai (visi keturi), priekinis žibintas, galinio žibinto stikliukas, dvi padangos, variklio gaubtas, signalo gaubtas – numatomos pirkti detalės.

Šiuo metu vyksta motorolerio ardymo, variklio tikrinimo ir kėbulo paruošimo dažymui darbai. Šią skiltį papildysiu iškart atšilus orams.

Pirmoji mano Vespa

2007 metų žiemą radau internete skelbimą, jog parduodama Piaggio Vespa, važiuojanti su dokumentais. Atvykęs į Kauną supratau, jog dokumentų iš tiesų nėra. Tačiau tikėjausi, jog ji važiuoja.

Viskas nebuvo taip paprasta. Garaže esant geram apšvietimui, pastebėjau, jog įsigyjau lavonėlį su bitutės sparnais. Ką reikėjo daryti tuo metu niekas negalėjo patarti, remontuoti, mėginti užvesti ar leisti jai supūti.

Mėginimas užvesti, baigėsi tuo, jog buvo išardyta cilindrinė grupė, kuri buvo visiškai sugadinta, remontuota ir vėl sugadinta. Be to, stūmoklis buvo įdėtas priešinga puse.  Supratęs, jog motoroleris nevažiuos, pastebėjęs, jog kėbulo remontui reikia skirti ypač daug darbo, praradau viltį. Motoroleris visą žiemą ir iki pat vasaros dūlėjo garaže.

Per atsitiktinumą gautos atsarginės dalys iš Vokietijos, pastūmėjo mane restauruoti ši motorolerį. Tai buvo pirmas mano bėginis, senovinis motoroleris, kurio vertę supratau jį užvedęs ir pravažiavęs 100 metrų. Nuo tos dienos buvo nebesvarbu nei kiek tai kainuos, nei kiek laiko užtruks.

Visų pirma pradėjau nuo motorolerio kėbulo plovimo: purvas, tepalai, benzinas, šienas ir visa kita, puikus mišinys sukurti visiškai purvino motorolerio stilių. Kadangi variklio tepalo bakas buvo kiauras, tepalai tekėjo be paliovos per visą kėbulą ir variklį.

Antras žingsnis – tikėjausi sužinoti kas yra likę iš kėbulo, nes pirmas paviršiaus sluoksnis buvo padengtas PVC lipdukais, kurie slėpė kritines motorolerio kėbulo detales. Rezultatas  – aliejiniai dažai, nešlifuotas automobilinis glaistas ir smarkiai apdaužytos kėbulo dalys. Vietomis sutrūkęs metalas, užmaskuotas glaistu.  tai žinoma buvo ne pati geriausia naujiena, tačiau noras važiuoti šiuo motoroleriu neblėso.

Užvedęs motorolerį taip pat supratau, jog pagaminimo metai bei buvusios eksploatacijos ypatumai ne rodiklis Vespai. Variklis dirbo tyliai, gražiai, be pašalinių trukdžių. Tačiau smarkiai dūmino, nes variklio bloke buvo nemažai tepalų, susikaupusių dėl sudegintų stūmoklio žiedų.  Visa restauracija truko apie 1 metus, nes laiko buvo skiriama ne kiekvieną dieną, o ir dalių paieška Lietuvoje užtruko ilgiau nei tikėjausi.  Supratau, jog važiuojantis motoroleris anaiptol yra nebūtinai techniškai tvarkingas ir tinkantis važinėtis gatvėmis.